„Trumpoji maisto tiekimo grandinė yra maisto paskirstymo sistema nuo lauko iki stalo. Trumpoji maisto tiekimo grandinė yra alternatyva ilgajai maisto tiekimo grandinei. Paprastai ji neužima didelės rinkos dalies – maždaug tik iki 10 proc. Lietuvoje per trumpąsias maisto tiekimo grandines paskirstoma labai nedidelė maisto dalis – tik 0,06 proc. visų maisto produktų, kurie paskirstomi per ilgąją maisto grandinę“, – pasakoja VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Vilma Atkočiūnienė.

„Pirmiausia, jeigu kalbame apie lauką, tai yra tausojančios, ekologinės žemdirbystės praktiką vykdantys ūkiai, taip pat pereinantys į beatliekinės gamybos strategijas ūkiai, t. y. ūkiai, kurie taiko tausojančią, biodinaminę žemdirbystę. O jeigu kalbame apie stalą, tai stalą ta produkcija pasiekia ganėtinai per trumpą laiką. Tai yra sezoniniai, švieži, 99 proc. vietiniai maisto produktai. Mes turime labai skirtingas apibrėžtis Lietuvoje, skirtingą supratimą, kas yra trumpoji maisto grandinė. Kol kas ji vystosi ganėtinai lėtai, yra palikta pačių ūkininkų iniciatyvai, sunkiai kuriasi valgytojų bendruomenės. Kada galvojame apie visuomenės atsparumą, saugumą, klimato kaitą ir imamės tam tikrų veiksmų, trumposios maisto tiekimo grandinės yra priemonė, kuri padeda švelninti klimato kaitą“, – sako profesorė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad sėkmingesnės ir gyvybingesnės yra tos trumposios maisto tiekimo grandinės, kurios yra kooperuotos. Kooperacija gali labai pastiprinti trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymąsi.

Trumpoji maisto tiekimo grandinė yra ryškiausias pavyzdys vertikalios kooperacijos, kada kooperuojasi maisto produktų žaliavų augintojai, perdirbėjai ir maisto produktų pardavėjai, kurie yra atsakingi už rinkodarą arba kitaip – rinkos kūrimą. Tačiau mūsų šalies atveju vienas ūkis arba mažas ūkis, kuriame dirba 2–3 darbuotojai dažniausiai taikomas „verslas-vartotojui“ modelis. Išplėsti produktų asortimentą yra labai sunku. Pirmiausia jie patiria didelių laiko, darbo sąnaudų, yra daug rankų darbo, produktų savikaina ir kaina tampa aukštesnės ir vartotojai tuos produktus mažiau perka. Šeimos ūkiuose, kuriuose ūkininkauja kelios kartos, yra lengviau.

„Kooperacija padėtų įvairinti asortimentą ne vieno ūkio, bet kooperatyvo pastangomis, atsirastų galimybės taikyti visus 4 verslo modelius: „verslas-vartotojui“, „verslas-verslui“, „verslas-viešajam sektoriui“, „vartotojas-vartotojui“

Lietuvoje yra norinčiųjų viename ūkyje turėti, tarkime, 7 grupes produktų tam, kad būtų didesnis vartotojų skaičius, kad, kaip juokauja ūkininkai, būtų ką padėti ant prekybos stalo. Bet tai padaryti vieno ūkio pastangomis – sudėtingas uždavinys. Užuot varžęsi tarpusavyje, ūkiai galėtų dirbti papildomumo principu, bendradarbiaudami. Paspartėtų technologijų diegimas, gamybos skaitmeninimas, padidėtų ūkio pajamos. Dabar vieno ūkio pastangomis negalime to pasiekti dėl mažo darbuotojų skaičiaus ir mažų gamybos apimčių. Be to, kooperuodamiesi ūkininkai galėtų stiprinti derėjimosi galią įsigijant ūkiui reikalingus ir parduodant ūkyje pagamintus produktus.

Lietuvoje labiausiai išplėtotas yra „verslas-vartotojui“ modelis, kada ūkininkas savo produkciją parduoda namų ūkiui, t. y. individualiems pirkėjams. Plėtojamas modelis „verslas-verslui“, kai produkcija tiekiama restoranams, kavinėms, viešojo maitinimo įstaigoms. Kol kas tik pradedamas plėtoti modelis „verslas-viešajam sektoriui“. Tai yra didžiausia vietinių produktų rinkos niša, kurią ganėtinai nesunku organizuoti, tačiau trūksta partnerystės, vietos savivaldos institucijų politinės valios, politinių ir teisinių sprendimų, supratimo, žinių, kas yra ekologija, kaip mes turėtume maitintis, kas yra viešieji finansiniai ištekliai, kaip juos turėtume leisti. Kalbu apie savivaldybių sprendimus, nes jos visgi yra vaikų, moksleivių, ligonių maitinimo viešųjų pirkimų organizatorės. Kol kas tuo rūpinasi tik kelios savivaldybės. Europos Sąjungos politika atveria daug galimybių, suteikia mums priemonių, bet kol kas esame neigimo etape, nelabai norime tuo tikėti, o antra, savivaldybės specialistams labai trūksta žinių, kaip nupirkti vietos produktus, ūkininkams – kokius ir kaip pateikti vietos produktus. Labai trūksta žinių tėvams, kaip reikėtų maitinti vaikus. Tiesa, turime gerosios praktikos, kai vaikų tėvai supranta, kad reikėtų vaikus maitinti ekologiškais arba bent jau nacionalinės kokybės produktais, ūkininkai, mokyklinio, ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir savivaldybės bendradarbiauja organizuojant vaikų bei moksleivių maitinimą.

Gali būti dar vienas modelis „vartotojas-vartotojui“. Vartotojas-vartotojui reiškia valgytojų bendruomenes, kuriose žmonės konsultuoja vieni kitus, pataria ir dalijasi receptais, kooperuojasi užsakant ir perkant vietos produktus. Mokslininkai jau seniai sakė, kad esame maža šalis, gyventojų tankumas retas, tad mums viena iš išeičių yra kurti vietos produktų valgytojų bendruomenes, kada keli namų ūkiai, kelios šeimos užsako didesnį kiekį maisto produktų iš ūkininkų. Tada logistikos kaštai gerokai mažesni. Šiuo metu logistika užima labai didelę galutinės vietos produkto kainos dalį. Taip yra dėl to, kad vietos produktai, mažais kiekiais, yra vežiojami iš vieno Lietuvos krašto į kitą, vietos produktų gamintojas ir vartojai yra nutolę.

Visi šie modeliai galėtų būti plėtojami per trumpąsias maisto tiekimo grandines.

V. Atkočiūnienė įsitikinusi, jog tam, kad trumposios maisto tiekimo grandinės sparčiau vystytųsi, mums labai svarbu sukurti vietos maisto sistemą. Vietos maisto sistema arba vietos maisto produktų gamintojų ir vartotojų tinklas galėtų būti kuriamas kooperuotų trumpųjų maisto grandinių pagrindu. Ši sistema jau daugiau yra ne privatus, o viešas reikalas, kuris priklauso nuo viešojo, privataus ir nevyriausybinio sektoriaus partnerystės, maisto produktų vartotojų ir kitų suinteresuotų asmenų kompetencijos, politinės, teisinės aplinkos.

„Savivaldybių lygmenyje mano minėtus 4 modelius mes galėtume plėtoti horizontaliai, t. y. savivaldybėje. Prie vietos maisto tiekimo sistemos prisidėtų savivaldybėje veikiančios organizacijos – miesto turgūs, mobilieji turgeliai, viešojo maitinimo įstaigos. Paskaičiuoti, kiek produktų reikėtų moksleivių, darželinukų, ligonių maitinimui, nesudėtinga. Kitas dalykas, taip subalansuotume žemės ūkio ir maisto produktų pasiūlą bei paklausą savivaldybės lygmeniu ir išspręstume nuolatinį perprodukcijos, gamtinių išteklių švaistymo klausimą. Pasaulyje vietos maisto tiekimo sistemos yra vienas iš būdų siekiant subalansuoti maisto produktų pasiūlą ir paklausą vietos lygmeniu. Aišku, galėtų įsijungti ir mokyklos, darželiai, visuomenės sveikatos biurai, turizmo informacijos centrai. Horizontaliai veikiančių institucijų, kurios būtų suinteresuotos vietos maisto sistema, yra labai daug. Tiesiog reikalingas susitarimas, strateginis sprendimas, kad norime maitintis vietiniais produktais, kurie yra užauginti mūsų savivaldybėje“, – sako prof. dr. V. Atkočiūnienė

Mokslininkė svarsto, kad iniciatoriai galėtų būti savivaldybės specialistai, juk jų tiesioginė funkcija yra valdyti savivaldybės vystymąsi, atliepti bendruomenės poreikius ir tarnauti visuomenei. Anot mokslininkės, Ukmergės savivaldybės pavyzdys akivaizdžiai parodė, kad tėvai suprato, jog vaikai mažiau serga, daugiau lanko darželį, yra aktyvesni, geresnės nuotaikos, kada jie maitinasi vietiniais, ekologiškais ar nacionalinės kokybės produktais. Visuomenė dažnai abejinga savo sveikatai, o specialistai abejingi vietos ekonomikai, kurią mes labiausiai turėtume stiprinti.

Trumpoji maisto tiekimo grandinė, vadinama nuo šakės ant šakutės, suprantama labai skirtingai. Viena, kai vartotojas perka produkciją tiesiai iš močiutės, kuri augina dvi karves ir stovi turgelyje su trimis sūriais. Bet pienas.lt irgi yra trumpoji grandinė. Tai ko reikia Lietuvai?“, – klausia Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos valdybos narys Saulius Daniulis.

Pašnekovo nuomone, visi smulkūs ūkeliai galėtų veikti bendrai, o ne kiekvienas auginti, gaminti ir vežti savo produkciją į turgų atskirai. Jis išryškina problemą, kad kalbama apie ekologiją, klimato kaitą, CO2 emisiją, tad kryptis turėtų būti jungtinė veikla, o ne investavimas į atskirus ūkelius. Anot jo, dirbant pavieniui ištaškomi pinigai, eikvojamas laikas ir nėra jokio efektyvumo. S. Daniulis siūlo veikti per kooperaciją, per korporatyvus, kai skirtingi ūkiai suveža savo produkciją į vieną vietą, o pristatymą vykdo vienas. Ūkiai, veikdami atskirai, negali užtikrinti pakankamo kiekio produkcijos, nuolatinumo, garantuoti, kad produkcija, jei metai, tarkime, nederlingi, pasieks vartotoją.

„Žmogus priskynė ūkyje tris krepšius obuolių, išdalino ir neliko. Arba užaugino tris vištas, jos padėjo 50 kiaušinių, susirgo ir ūkininkas nebegali toliau tiekti šių produktų darželiui. O juk vaikai darželyje nenustojo valgyti. Jeigu trumposiose grandinėse dalyvauja kooperatyvas, jungiantis ūkininkus, tada, jei nustipo vieno ūkininko vištos, kooperacija vis tiek randa, kas tiektų produkciją toliau. Įsivaizduokite, augina ūkininkas po tris obelis, nori tiekti juos į mokyklas, darželius, ligonines. Jam reikia turėti savo atskirą saugyklą, rūšiavimo ir taravimo cechelį, supakavimo, mašinėlę išvežiojimui. Jis susiduria su gaminimo, priežiūros, išlaikymo iššūkiais. Arba visa tai daroma bendroje jungtyje – sandėliuoja, taruoja, veža, perdirba. Tada viskas susidėliotų ekonomiškai. Kai kiekvienas iš savo ūkelio veža gyvulius skersti į kitą Lietuvos galą, tie skerdimai brangiai kainuoja, nes įsitraukia trečiasis asmuo. Europoje daugeliu atvejų ūkininkai augina gyvulius savame rate, atvažiuoja mobilios skerdyklos, paskerdžia ir tiekia tiesiai vartotojui“, – gerąja praktika dalijasi pašnekovas.

Kitas geras pavyzdys, anot pašnekovo yra kooperatyvas BIO LEUA, turintis daug narių, kurie augina jautieną, vištieną, daržoves, kiaušinius, javus, iš kurių gamina miltinius gaminius. Kartu yra ir grūdų eksportuotojų, kurie vysto didesnę veiklą.

„Į kooperatyvus žmonės žiūri kaip į buvusius kolūkius ir jungtis nenori, bet kito kelio kaip jungtinė bendra veikla nėra. Jungtinės veiklos labiausiai bijo mūsų maisto pramonė, kuri prigalvoja taisyklių, kad tik ūkininkai patys nepradėtų skerstis ar smulkiau perdirbinėti ir tiekti vartotojui“, – Ekologinių ūkių asociacijos vadovas.

Geriausias trumpųjų maisto grandinių tiekimo pavyzdys, anot pašnekovo, turbūt yra pienas.lt. Ūkiai tiekia žaliavą į pieno gamyklą, kuri yra ūkininkų, pagaminamas produktas ir tiekiamas vartotojui ar į tolimesnį perdirbimą, tolimesnę produktų gamybą. Ši grandis ir turėtų būti su kuo mažiau tarpininkų.

Ekologinės gamybos tikslas – gaminti saugų ir kokybišką produktą žmogui bei saugoti aplinką, dirvožemį, taupiai naudoti gamtos išteklius.

„Ekologijos teikiama nauda dažnai suvokiama per siaurai – vien tik kaip sveikatai palankus maistas, nors tai apima ir biologinės įvairovės, kraštovaizdžio išsaugojimą, rūpestį gyvūnais. Ekologiniam ūkiui privaloma sėjomaina užtikrina tvarų dirvožemio naudojimą, jis nėra alinamas pilant sintetines trąšas, purškiant pesticidus, taip nuo taršos apsaugomi ir paviršiniai vandenys“, – dalijasi ūkininkas, ekologinius ūkius vienijančio kooperatyvo BIO LEUA direktorius Nikolajus Dubnikovas.

Pašnekovas pasakoja, kad mintis steigti kooperatinę bendrovę BIO LEUA prieš ketverius metus kilo daliai Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narių. Kooperatyvo nariai vykdo ekologiškų žemės ūkio produktų gamybą, jų perdirbimą ir prekybą savais produktais. Bendrovės narių produkcija prekiaujama visoje Lietuvoje.

2020 m. kovo mėnesį Kaune buvo atidaryti ekologiškų produktų ir vertingo maisto namai „Rupūs Miltai“. Joje prekiaujama ekologiniuose Lietuvos ūkiuose užauginta ir sertifikuota produkcija: nuo šviežios mėsos bei jos gaminių iki pieno, duonos, kiaušinių medaus, bakalėjos ir šaldytų pusgaminių. Kooperatyvo produkcijos jau galima įsigyti ir internetinėje parduotuvėje www.rupus.lt.

BIO LEUA nariai tiekia ekologišką produkciją, kuri ženklinama iš baltų žvaigždučių sudarytu medžio lapu žaliame fone arba nacionaliniu ženklu su užrašu „Ekologinis žemės ūkis“. N. Dubnikovas džiaugiasi, kad šiandien kooperatinė bendrovė BIO LEUA kuria apčiuopiamą vertę tiek bendram tikslui susibūrusiems ūkininkams, tiek kokybiško maisto ieškantiems pirkėjams.

Trumpųjų grandinių projekte dalyvauja ir vaikų darželiai. Vienas iš darželių, kuriuose vaikams maistas gaminamas iš ekologiškos produkcijos, Ukmergės vaikų lopšelis- darželis „Žiogelis“. Įstaigos vadovė Birutė Jucevičienė dalijasi, kad iniciatyva ekologiškai produktais maitinti vaikus įstaigoje kilo dar 2018 metais.

„Kadangi aplink Ukmergę yra nemažai ekologinių ūkių, Ukmergės meras Rolandas Janickas drauge su tuometiniu Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovu Sauliumi Daniuliu kreipėsi į Lietuvos žemės ūkio ministeriją, kuri labai palaikė šią idėją. O mes, du darželiai, parodėme iniciatyvą, kad norime tai daryti. Naudos iš to turėjo ir ūkiai, kurie turėjo kur realizuoti produkciją, ir vaikai. Tėvai iš pradžių nesuprato, kas tai yra ekologinis maitinimas, nuogąstavo, kad vaikai valgys vien tik žoles ir kruopas. Patikinome, kad valgiaraštis nepakis, tik patiekalai bus gaminami iš ekologiškų produktų, kurie yra švarūs, užauginti be jokių nitratų ar pesticidų“, – apie ekologinės mitybos pradžią lopšelyje-darželyje pasakoja jo direktorė.

Birutė Jucevičienė sako, kad ekologiški produktai yra užauginti natūraliai, be jokių pesticidų ir cheminių medžiagų: „Jei močiutė augina vištas kaime, tai nereiškia, kad jų dedami kiaušiniai bus ekologiški. Ekologiškas produktas yra tas, kuris yra patikrintas ir turi „Ekoagros“ išduotą sertifikatą“.

Ekologiška produkcija yra ženklinama ES ekologinės gamybos logotipu (iš baltų žvaigždučių suformuotas medžio lapu žaliame fone) ir Lietuvos nacionaliniu ženklu su užrašu „Ekologinis žemės ūkis“. Tai reiškia, kad produktai yra sertifikuoti pagal ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Projekto rėmėjas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.