Anot maisto ekspertų, labai dažnai žmonės tarp premium klasės ir ekologiškų produktų linkę dėti  lygybės ženklą. Tačiau toks šių maisto produktų grupių sutapatinimas nėra tikslus ir juolab teisingas. Kokybiškas, premium klasės produktas tikrai ne visada bus ekologiškas. Tuo tarpu ekologišką gaminį visada bus galima vadinti ne tik kokybišku, bet ir premium klasės produktu.

Anot ekologinius ūkius vienijančio kooperatyvo BIO LEUA direktoriaus Nikolajaus Dubnikovo, ekologiško maisto sąvoka – platesnė. Ji apima ne tik itin aukštą kokybę, išskirtinį bei natūralų produktų skonį, naudą sveikatai, tačiau ir itin griežtus reikalavimus ūkiams ar gamintojams. Pastarųjų reikia siekiant užtikrinti tvarų požiūrį į aplinką, kuomet stengiamasi išsaugoti biologinę įvairovę, kraštovaizdį, užtikrinti gyvūnų gerovę. 

„Ekologišku maisto produktu galima laikyti tik tokį produktą, kuris yra užaugintas ar pagamintas laikantis Europos Sąjungos ir nacionalinių ekologinę gamybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Visi ekologiški produktai privalo būti paženklinti Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipu – iš baltų žvaigždučių suformuotu medžio lapu žaliame fone. Logotipas gali būti ir nesplavotas, juodai baltas.  Šis „lapo“ simbolis – tai produkto ekologiškumo garantas ir jis yra bendras visoje Europoje. Būtent „lapas“ vartotojui padeda nesusipainioti maisto gaminių ženklinime, nes šiandien kai kurie ant pakuočių esantys ženklai ar užrašai kartais būna nulemti labiau paties gamintojo sugalvotos rinkodaros strategijos, o ne ekologijos. Ekologiška ūkininkų produkcija taip pat žymima ir Lietuvos nacionaliniu ženklu – užrašu „Ekologinis žemės ūkis“, – pasakoja N. Dubnikovas

BIO LEUA vadovas priduria, kad visas ekologiškų produktų auginimo ar gamybos procesas yra sertifikuojamas, itin atidžiai prižiūrimas. Ūkį ir visus reikalavimus nuo lauko iki galutinio vartotojo – ar ir kaip pastarųjų yra laikomasi, įvertina nepriklausoma kontrolės įstaiga. Būtent ji nusprendžia, sertifikuoti produktą ar ne ir išduoda produkto ekologiškumą patvirtinantį dokumentą.

Paklaustas, ką reikėtų laikyti premium klasės maistu, pašnekovas tvirtina, kad šiam segmentui priklauso itin aukštos kokybės, dažnai su geografinės kilmės nuoroda, geros sudėties produktai, kurių vertę sąlygoja  ypatingi jų sudėtyje esantys ingredientai ar unikalios gamybos technologijos. Ekologiškumas premium klasės produktams, N. Dubnikovo manymu, suteikia papildomos pridėtinės vertės ir vartotojai tai ypač vertina. „Ne paslaptis, jog ekologiškus produktus paprastai renkasi tie asmenys, kurie rūpinasi ne tik savimi, bet ir aplinka. Rinkdamiesi ekologiškus produktus, jie prisideda prie aplinkos saugojimo, kadangi dalis tos aukštesnės, jei lygintume su įprastu produktu, kainos, kuri yra sumokama už ekologišką produktą, nukreipiama įvairioms aplinkosaugos programoms: biologinės įvairovės saugojimui, klimato kaitos projektams ir pan.“, – pažymi kooperatyvo vadovas ir priduria, jog labai svarbu pabrėžti ir tai, kad perkant brangesnius, kokybiškesnius produktus, nebe taip švaistomas maistas – vartotojui tiesiog nebekyla ranka nesuvalgytų produktų išmesti, tad jis maisto perka tik tiek, kiek jam tuo metu reikia.

N. Dubnikovas pastebi, kad paskutiniu metu vis labiau auga lietuviškos prekės poreikis – paprasčiau kalbant, vis daugiau žmonių ieško būtent lietuviškų gaminių. Tokį pasirinkimą skatina gaminio šviežumo bei kokybės aspektai, kas itin aktualu kalbant apie sveikatai palankų maistą, bei noras remti vietos ūkius ar verslą. „Lietuviškos kokybiškos ekologiškos prekės populiarėjimo tendencija išties džiugina, tačiau mes – grūdų, vaisių ir daržovių, mėsos ar pieno produktų augintojai, gamintojai bei perdirbėjai dėl to neturime nuleisti rankų. Privalome ir toliau kuo daugiau kalbėti apie lietuviškos ekologiškos prekės kokybę, jos pranašumą, kad ši atsidurtų ne ant daugumos, o ant kiekvieno lietuvio stalo“, – teigia ekologinius ūkius vienijančio kooperatyvo BIO LEUA direktorius.

Taip teigia Ukmergės rajone jau keliolika metų ekologiškai ūkininkaujanti Genovaitė Sakalauskienė.  Moteris augina agurkus, pomidorus, kopūstus, juoduosius serbentus, avietes, braškes, gervuoges, šaltalankius, kitokias uogas, gamina iš jų uogienes bei sultis. Savo produkciją ūkininkė tiekia kooperatyvo BIO LEUA parduotuvei „Rupūs miltai“, taip pat veža į ūkininkų turgelius, parduoda Lietuvos pradinio ugdymo bei ikimokyklinėms įstaigoms. Paklausta ar pirkėjai vertina ekologiškas prekes, G. Sakalauskienės atsako, jog tikrai taip. Anot jos, ekologiškos daržovės, vaisiai ar uogos kvepia stipriau, intensyviau, yra sultingesnės, aromatingesnės, skalsesnės.

„Atpažinti ekologišką produkciją, juolab, kad ekologiškos ir užaugintos įprastai daržovės, vaisiai ar uogos vizualiai tarpusavyje praktiškai nesiskiria, galima tik iš ženklinimo: Europos Sąjungos ekologinės gamybos logotipo – iš baltų žvaigždučių suformuoto medžio lapo žaliame fone, taip pat iš užrašo „Ekologinis žemės ūkis“, – pasakoja G. Sakalauskienė ir priduria, kad norint gauti ekologiško produkto patvirtinamąjį dokumentą, būtina atitikti itin griežtus reikalavimus nuo lauko iki galutinio vartotojo. Ūkis yra prižiūrimas visus metus: tikrintojai gali bet kada atvažiuoti paimti dirvožemio mėginių, patikrinti dokumentaciją, kokia sėkla, iš kur ir kada nupirkta, kada sėta, kada ir kuo tręšta, kada derlius nuimtas, kaip jis sandėliuojamas ir pan.

Ekologiškai ūkininkauti nėra paprasta. Pasak pašnekovės, labai svarbu sėklos – jos negali būti apdorotos jokia chemija (liaudiškai kalbant, beicuotos). „Kadangi ekologiškų daržovių sėklų pasiūla Lietuvoje kol kas labai skurdi, šias tenka pirkti ir siųstis iš užsienio. Žemės ūkio ministerija yra parengusi sąrašą, iš kokių tiekėjų sėklas galima pirkti be specialaus leidimo. Kitais atvejais, prieš perkant neekologiškas sėklas, privalu  kreiptis į sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“ ir gauti jų leidimą. Daržovės gali būti tręšiamos tik natūraliomis trąšomis, mat tręšti būtina ne augalą, kad šis augtų didesnis ir duotų didesnį derlių, o žemę, kad pastaroji būtų derlinga ir naši. Labai svarbi sėjomaina, tuo tarpu jei daržoves ar vaiskrūmius užpuola kenkėjai, juos galima naikinti tik sertifikuotais biologiniais preparatais“, – ekologiško ūkininkavimo subtilybėmis dalijasi G. Sakalauskienė.

Restorano „Šturmų švyturys“ savininką, virtuvės šefą ir lietuviškos žuvies ambasadorių Česlovą Žemaitį jau kuris laikas galima vadinti ir lietuviškos jautienos ambasadoriumi. Prieš 3 metus tarp Palangos ir Šventosios, Monciškėse, įsikūręs ir vasaromis veikiantis jo vadovaujamas restoranas  „Gintarautojai“ kasdien pilnas klientų. Žmones čia traukia ypatingi Česlovo ruošti patiekalai iš lietuviškos ekologiškos jautienos. „Daugybę metų dirbu su laukine, lietuviška, šviežia, nešaldyta žuvimi. Tokia kadaise buvo žuvies restorano idėja, kai ėmiausi jį kurti. Kalbant apie mėsos restoraną, jo idėja – tam tikra prasme labai panaši į žuvies. Restorano meniu – tik lietuviška, šviežia, nešaldyta, ekologiška jautiena. Kodėl jautiena? Nes noriu parodyti žmonėms, kad lietuviai taip pat moka auginti jaučius ir kad iš jų mėsos paruošti patiekalai – nepakartojamo skonio“, – tvirtina Č. Žemaitis.

Anot pašnekovo, mėsa į restoraną tiekiama trumposiomis grandinėmis iš dviejų ekologinių Lietuvos ūkių. Daržovės į restorano virtuvę taip pat atkeliauja tik šviežios, augintos ekologiškai, iš žinomų ir paties Č. Žemaičio aplankytų ūkių, tad garnyras visada būna tik sezoninis: vasaros pradžioje – vienoks, šiai baigiantis – kitoks. „Be jokio abejonės, padažams, garnyrui, kartais naudoju ir egzotinius vaisius ar pas mus natūraliai neaugančias daržoves, pavyzdžiui, avokadus, kivius, mangus, tad apie 30 procentų daržovių ir vaisių atkeliauja iš man nežinomų ūkių“, – neslepia Č. Žemaitis.

Virtuvės šefui didžiausias įvertinimas tai, kad dauguma klientų grįžta, atsiveda savo draugus, o tie – savuosius. „Išties gera matyti, kaip į restoraną atėję svečiai, kurie iš pradžių su nepatikėjimu kraipo galvas, kad kaip čia dabar lėkštėje bus lietuviška ekologiška jautiena, įsidėję į burną mėsos kąsnį tikrąja to žodžio prasme – nustemba. Ateina su giliai įsišaknijusiais stereotipais, kad gerą jautieną gali užauginti tik Pietų Amerikos ūkininkai, ir čia jiems – netikėtas atradimas: puikaus skonio lietuviška mėsa. Labai dažnai kalbuosi su svečiais, visada akcentuoju, kad niekas nežino, kaip tuose Pietų Amerikos laukuose tas jautis buvo auginamas, kuo jis buvo šeriamas, jei sirgo, kuo buvo gydomas, kaip jautiena buvo laikoma, brandinama, transportuojama. Tuo tarpu Lietuvos ekologiniai ūkiai veikia pagal labai aiškias taisykles. Dėl to jų produkcija – išties išskirtinė. Tai atsispindi ir patiekalo skonyje“, – pabrėžia Č. Žemaitis.

Tokią frazę iš savo atžalų išgirsta toli gražu ne visi tėvai, auginantys mažamečius vaikus. Dažniau nutinka priešingai – mityba ugdymo įstaigose tėvams tampa tikru galvos skausmu, mat vaikai nevalgo to ar ano, o užvėrę darželio duris puola pasakoti visai ne tai, kaip praleido dieną, tačiau tiesiai šviesiai paklausia „Mama, ką man valgyti? Aš labai alkanas“. Ar įmanoma, kad vaikas iš darželio grįžtu sotus ir laimingas bei augtų sveikesnis? Tikrai taip. Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokykla nuo 2020 metų savo auklėtinius maitina tik iš ekologiškų produktų pagamintais patiekalais, leidžia vaikams patiems spręsti, kokio garnyro ar daržovės jie norės prie mėsos ar žuvies patiekalo, o gimtadienius švenčia be saldainių, tačiau su pilnomis lėkštėmis supjaustytų gardžių sezoninių vaisių.

„Vaikai namo grįžta sotūs ir patenkinti, nė vienas nepuola iškart varstyti šaldytuvo durų. Laimingi dėl to yra ir ugdytinių tėvai“, – pasakoja minėtos įstaigos direktorė Jurgita Volbikienė, pastarajai vadovaujanti dvejus metus. 

Anot pašnekovės, imtis pokyčių ir  pabandyti pasinaudoti Žemės ūkio ministerijos parama bei vaikus maitinti sveiku maistu kilo anuometinei mokyklos direktorei Aušrai Baliukynaitei. „Kiek žinau iš kolektyvo pasakojimų, pradžia nebuvo labai lengva. Sudėtinga buvo rasti ekologiško maisto tiekėjų. Nors Jurbarko regione ir netrūksta ūkių, aplinkui nėra ūkininkų, kurie vystytų ekologinę žemdirbystę ir turėtų tai patvirtinančius sertifikatus. Buvo konsultuotasi su „Ekoagros“, apskambinti tolimesni ūkiai, galiausiai pradėta bendradarbiauti su kooperatyvu „BIO LEUA“, – tvirtina J. Volbikienė“. Direktorė priduria, kad ir šiandien netrūksta vienokių ar kitokių iššūkių, tačiau įstaiga neatsisako idėjos vaikus ir toliau maitinti ekologiškai. Perka produktus iš minėto kooperatyvo narių arba iš jų trumpųjų tiekimo grandinių projekto – parduotuvės „Rupūs miltai“.

Kaip tvirtina J. Volbikienė, jų įstaiga yra sertifikuota „Ekoagros“ ir turi bronzinį ekologiško viešojo maitinimo sertifikatą, o tai reiškia, kad ekologiškų produktų, planuojant vaikų valgiaraštį, visame racione turi būti nuo 30 iki 60 procentų. „Ateityje tikimės turėti ir auksinį sertifikatą, norime vaikus maitinti 100 procentų ekologišku maistu“, – teigia direktorė. Kadangi mokykla sertifikuota, ji reguliariai tikrinama. „Ekoagros“ atstovai atidžiai studijuoja visą dokumentaciją, sąskaitas faktūras, kas, kada ir iš kur buvo pirkta, taip pat patikrina, kaip laikomi ir sandėliuojami ekologiški produktai (negalima kryžminė tarša, tad pastarieji turi būti laikomi atskirai nuo įprastų), įvertina, kaip ruošiamas maistas. 

J. Volbikienės vadovaujama įstaiga kol kas vienintelė Jurbarko rajone ir apskritai visoje Tauragės apskrityje vaikus maitinanti ekologiškai.