Gyvenime viskas turi pradžią ir pabaigą – net mano Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) „traukinys“ šiuo metu sustojo. Tačiau ši vasaros kelionė su JST tapo vienu reikšmingiausių mano gyvenimo patyrimų! Į šią kelionę leidausi kartu su organizacija VšĮ „Ne imti, bet duoti“ ir jos nuoširdžia bei palaikančia mentore. Ši patirtis man padėjo suvokti, kas iš tikrųjų svarbu – žmonės aplink mus, pagalba kitiems, gerumas ir tikrasis gyvenimo tikslas. Supratau, kad gyvenimo tikslas – tai ne materialūs dalykai, ne stojimo balas ar dovanos. Tai yra daug daugiau. Savanorystė man atvėrė akis į pasaulį ir leido pamatyti, kad be noro prisidėti prie kitų gerovės viduje liksi tuščias. Per šiuos šešis mėnesius mane užpildė gerumo jausmas, drąsa, savęs pažinimas ir daugybė neįkainojamų patirčių. Didžiausią savanorystės laiko dalį praleidau su vaikais – mažais žmogeliukais, kurių pasaulį formuoja suaugusieji, esantys šalia. Vaikai taip pat nori būti išgirsti ir palaikyti, jie trokšta atviro pokalbio ir turi teisę išsiverkti, kai tam prireikia peties. Jie yra nuoširdžiausias stebuklas šioje žemėje, nes tik jie be užuolankų pasakys, ar tau labiau tinka surišti ar palaidi plaukai, ar tau dera suknelė, ar tavo balsas tikrai gražus (net jei suaugusieji sako kitaip). Savanorystės dėka aš dar labiau pamilau pasaulį ir viską, kas mane supa: gamtą, gyvūnus, žmones, galimybes, savąją kalbą ir net sunkiausias gyvenimo pamokas. Šiuo metu išlipu iš JST „traukinio“, bet žinau, kad sugrįšiu ir vėl į jį įlipsiu, šįkart su dar plačia šypsena ir dar didesniu „bagažu“ – kantrybės, supratingumo, atjautos, noro padėti ir pažinti, dalytis žiniomis ir mokytis pačiai.
Kitos istorijos
Savanorystės naujienos
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.