Elena Ruplienė

89, Vilniaus raj.

Mechaninę siuvimo mašiną „Ližnik“ pirkome 1962-aisiais, kai gimus sūnui, dėl prekių trūkumo, reikėjo patiems pasisiūti kelnytes, apsiūti vystyklus. Mašina buvo kokybiška, patvari, geresnė buvo tik „Singer“. Nors pati ne itin daug ją naudojau, bet vyras siūdavo vėliavėles vilkams medžioti. Tuo metu medžiotojai naudodavo specialias virvutes su pririštomis mažomis audinio vėliavėlėmis (dažnai ryškių spalvų, pavyzdžiui, raudonų), kad pažymėtų vietą, kur, manomai, slepiasi vilkai. Vaikai paaugo ir įrenginys liko stovėti, kol jos nesurado dukra, kuri paauglystėje persiuvo pagal savo madą visas mano senas sukneles. Tad siuvimo mašina atgimė iš naujo! Šiandien mašina jau nebenaudojama pagal paskirtį, tačiau tarnauja kaip interjero akcentas ir relikvija. Ji ne tik primena apie tą laikotarpį, kuomet daug ką reikėjo pasidaryti patiems, bet ir simbolizuoja šeimos ryšį, bendrystę.